Paryžius ir Sefer Yetzira

Yra toks dalykas „Paryžiaus sindromas“, šalia kitų su konkrečiais miestais susijusių psichologinių reiškinių. Stokholmo sindromą visi žino, Jeruzalės sindromas man gal netgi vos vos brūkštelėjo per koją pirmąsyk besilankant tame mieste (nepradėjau apsisukus paklode pamokslauti gatvėje, bet įspūdis buvo milžiniškas). O Paryžiaus sindromas dažniausiai ištinka japonus, kai vietoje idealizuoto elegantiško Paryžiaus vaizdo pamato purviną chaotišką didmiestį, kur žmonės šneka greitai ir sarkastiškai nesuprantama kalba. Paryžiaus sindromo ištiktiesiems dėl to darosi silpna, gali prasidėti nerimas ir netgi haliucinacijos.

Aš iki šiol buvau Paryžiuje porą kartų ir patyriau priešingą poveikį: tikėjausi nuotykių, neregėtų linksmybių ir keistenybių, o radau gražų tvarkingą miestą ir tiek. Su gerais muziejais. Tiesa, labai patiko šliuzai. Kaip jie pakeliami, kaip prisipildo vandens, kaip laiveliukas paplaukia ir laukia savo eilės, na ir apskritai kaip mechanika ir hidraulika leidžia padaryti tokį kaip ir vandens liftą – galėčiau žiūrėti ištisas valandas, žinoma, jei turėčiau čipsų.

Važiuodama į Paryžių ir šįsyk ketinau eiti pažiūrėti šliuzų, bet ne tik – tuo metu Paryžiuje buvo atidaroma Greimui skirta paroda[1], kurioje buvo ir mano komiksų, tai jau būtų nefasonas nenusifotografuoti prie savo darbų.  Be komiksų, parodoje dar yra „semiotizatorius“ (instaliacija?) ir įvairios informacijos apie Greimą bei semiotiką.

_5281528a
Komiksai Greimo parodoje

Fainam rajone (Belleville) užsisakiau nebrangų viešbutį, kuris vos techniškai atitiko reikalavimus, parašytus „Hostelworld“ puslapyje. Parašyta, kad duodamas šampūnas? Kambary ant lentynos guli plastmasinis šampūno maišelis, panašus į kečupo maišelius „Hesburgeryje“. Neparašyta, kad duoda rankšluostį? Cha, tada rankšluosčio ir nebus! Bendri tualetai tokie maži, kad atsisėdus ant unitazo keliai remiasi į duris. Neįsivaizduoju, kaip ten jaučiasi žmonės su ilgesnėmis negu mano kojomis (t.y. beveik visa suaugusių europiečių populiacija). Užtat darbuotojai, kurie apačioje priima lankytojus, regis, gyvena paralelinėje tikrovėje. Be galo mandagūs, tvarkingi ir paslaugūs, stalas blizga. Kai nusileisdavau ir palikinėdavau jiems raktą, vis ateidavo mintis: „O gal aš išsigalvojau tą apiplyšusį antrą aukštą?“, ir atvirkščiai – užkilusi į savo kambarį susimąstydavau, ar ta daili ir tvarkinga apačia išties egzistuoja. Ar tie darbuotojai tikri? Ar jie žino, kokie pavojai tyko užlipus laiptais į viršų (apie pavojus papasakosiu vėliau)?

Trumpai tariant, Paryžiuje labai gerai praleidau laiką. Daug linksminausi, daug kalbėjau prancūziškai. Dusyk bandžiau valgyti pusiau gurmanišką maistą, abu kartus pasidarė bloga (antrą kartą – matant padavėjai, buvo baisiai nemalonu). Nusprendžiau nebeišsidirbinėti ir toliau valgyti picą ir bulvytes, kas buvo geras sprendimas mano fizinei ir psichinei sveikatai.

Į parodą apie Greimą pasipuošiau labai įspūdingu sijonu iš „Humanos“, bet apsivilkusi jį galėjau vaikščioti tik labai mažais žingsneliais. Dar pasiklydau pakeliui į parodą – kaip kvailai jautiesi žmogus pasiklydęs mažais žingsneliais! Po parodos, kai su kompanija ėjome pasėdėti prie upės, sijoną nusiėmiau, nes po juo buvau apdairiai pasivilkusi suknelę. Apskritai paroda praėjo labai gerai, žmonės bovyjosi su semiotizatoriumi ir juokėsi, skaitydami komiksus.

_5281562a
Greimo parodos komanda, už mūsų regėti semiotizatorius (tos lentos, ne tie žmonės)

Toks ne iki galo rimtas raiškos priemonių mišinys visai gerai derėjo su kitomis parodomis Paryžiuje, kurias aplankiau. Quai Branly muziejuje įspūdinga paroda, kur Picasso darbai rodomi šalia Afrikos, Australijos, Okeanijos ir Pietų Amerikos tautų meno (skulptūrų, amuletų, kaukių…). Paroda reikalauja aktyvaus įsitraukimo, nes eksponatai ir labai panašūs, ir konkuruoja tarpusavyje, tai gožia vienas kitą, tai papildo. Nusipaišiau visokių pavyzdžių į užrašų knygutę, paskui gal pabandysiu išdrožti iš medžio.

Paskutinę dieną nuėjau į Žydų meno ir istorijos muziejų. Nuolatinė ekspozicija graži, nors ir nelabai gausi. Užtat laikinoji ekspozicija savotiška. Jos tema – golemas. Tiek žydų tradicijose ir folklore, tiek kine, tiek popkultūroje, kur tik nori.

_6051597a
Mano užrašų knygelės puslapis. Tas paukštis su kolba ant snapo – kostiumas iš kažkokio spektaklio apie golemą.

Į užrašų knygutę persipaišinėju kai kurias iliustracijas. Praeidamas muziejaus darbuotojas bando nužiūrėti, ką čia darau. „Planuoju pasidaryti golemą,“ – sakau. Paskui nueinu į muziejaus knygyną. Ačiū Dievui, ten yra foteliai ir netgi kavos aparatas, kad nedehidratuotų žmogus, bandydamas išsirinkti, kurią knygą (-as) pirkti. Nusprendžiu, kad galiu sau leisti įsigyti dvi (gal vieną, jei labai brangi, o gal tris, jei labai pigios). Pasidarau kavos ir ant mažo staliuko pradedu daryti atranką tokiu principu, kaip daromi realybės šou apie meilę. Iš lentynų atsinešu atsirinkusi tris knygas. Paskaitau ištraukas, nusprendžiu, kuri atkrenta. Nešu ją atgal ir atsinešu naują, kuri krenta į akį – kartais net ir dvi, kad būtų daugiau intrigos.

Baiginėju išsirinkti – į finalą praėjo knyga apie rašytinės Toros komentarus ir Adino Štainzalco „Įvadas į Talmudą“. Bet paskutinįkart einant pro lentynas akis užkliūna už ספר יצירה (Sefer Yetzira, Sutvėrimo Knyga). Prisimenu savo pokštą apie tai, kad planuoju pasidaryti golemą – o būtent šios knygos, pagal legendą, tam ir reikia. Nusprendžiu įtraukti šią knygą į finalą, kur ji rungiasi su kitomis dviem. Pasinaudoju „skambučiu draugui“, t.y. parašau žinutes Jurgai ir Viliui, prašydama patarimo, kurias dvi iš trijų knygų įsigyti, ir galiausiai priimu verdiktą: įsigyju „Įvadą į Talmudą“ ir ספר יצירה.

_6051598a
Dar papaišymų iš Žydų muziejaus. Rabinai portretuose laiko knygas, aš nusipaišiau jų rankas.

Norėdama užtikrinti, kad iš tiesų tai neplanuoju gamintis golemo, papasakosiu apie pastarąją knygą. ספר יצירה parašyta labai seniai. Kiek seniai? Neaišku. Vieni sako, kad ją parašė Abraomas (TAS Abraomas), kiti – kad rabi Akiva (I – IIa.). Kiti sako, kad knyga parašyta jau atsiradus islamui, nes joje matyti islamiška įtaka. Dar kiti pastebi, kad hebrajų kalba, kuria parašyta knyga, senovinė – nėra nė vieno kalbinio bruožo, kuris būtų atsiradęs po III a. Be to, knygoje nekalbama apie balses ir jų pavadinimus, kas irgi reiškia, kad rašyta apie I-III a.

Kodėl svarbu, kad nekalbama apie balses? Nes apie kitas raides kalbama labai daug. Pats sutvėrimas, minimas knygos pavadinime, yra pasaulio ir žmogaus sandara, pagrįsta raidžių kombinacijomis. Tai štai, Sefer Yetzira pasakoja apie 22 raides: tris pagrindines, septynias dvigubas ir dvylika paprastų. „Trys pagrindinės“ pirmajame knygos skyrelyje yra י ה ו tos pačios, kaip hebrajiškame Dievo varde, bet kiti tyrėjai mano, kad būtent čia perimtos iš kažkokios graikiškos tradicijos. Mat ir graikai, ir žydai kažkuriuo metu raides naudojo skaičius užrašinėdami.

Idėja maždaug tokia (parodysiu su lietuviškom raidėm): A – 1, B – 2, C – 3, (…) J – 10, toliau: K – 20, L – 30, (…) T – 100. Tada šimtai: U – 200, V – 300 ir t.t. Šiaip visai patogu, jei nereikia skaičiuoti labai didelių kiekių (senovėje dažniausiai ir nereikėjo, o kai reikėjo arba dabar galima naudoti papildomus ženklus ir santrumpas). Patogu, nes raides gali užrašyti bet kokia tvarka ir vis tiek išeis tas pats skaičius. Bet kai naudojiesi tokia skaičiavimo sistema, raidės ir skaičiai tampa labai artimi! Gali pasiskaičiuoti savo vardo raidžių sumą ir lyginti ją su kitų žodžių skaičiais. Gali žmogaus antkapyje iškalti tokius žodžius, kurių raidžių reikšmių suma atitiks jo mirties metus ir t.t.

Kituose knygos skyriuose „pagrindinės“ raidės yra א מ ש – šin, mem, alef. Joms priskiriami visokie svarbūs dalykai, kaip stichijos, žmogaus kūno dalys ir orai (מ – šalta, ש – karšta, א – pats tas). Man patinka šitos raidės, jos labai išraiškingos grafiškai, o dvi iš jų netgi yra mano inicialai. „Dvigubos“ raidės yra ב ג ד כ פ ר ת. Dvigubos todėl, kad gali būti tariamos dviem būdais, pvz ב tariasi kaip „v“, o בּ tariasi kaip „b“ (taškelis raidės viduj vadinasi dagešas). Neįsivaizduoju, kaip raidę „r“ galima būtų tarti dviem būdais, na bet turbūt žmonės žinojo. Tai tos dvigubos raidės atitinka savaitės dienas, pasaulio kryptis etc.

Dvylika „paprastų“ raidžių yra visos likusios: ה ו ז ח ט י ל נ ס ע צ ק. Įdomu, kad grupės, į kurias skirstomos raidės (3, 7, 12) išvis dažnai atsikartoja Vakarų ir Artimųjų Rytų intelektinėse tradicijose: religijoje (švč. Trejybė, 7 didžiosios nuodėmės, 12 apaštalų…), mitologijoje ir pasakose (trys pagrindiniai dievai indoeuropiečių religijose, 7 nykštukai, 12 brolių juodvarniais lakstančių…) ir, aišku, skirstant laiką (7 savaitės dienos, 12 mėnesių). Na, bet čia visai atskira tema.

Be knygų iš Paryžiaus parsivežiau ir vieną nemalonų dalyką – niežus. Gerai, kad pas mane savaitgalį buvo atvykusi mama, nes pati dar kokią savaitę būčiau tų niežų nepastebėjusi, o kai jau pastebėčiau, labai išsigąsčiau. Mama su gydytojams būdinga ramybe iškart nurašė mano išgąstį: „O tai rado dėl ko nervuotis – niežai! Taigi čia visiems būna! Nusipirksi tepalo, kai turėsi laiko, patalynę išskalbk ir viskas.“ Tada sakė: „Tai turbūt viešbutyje buvo bendri dušai?“ Aš prisiminiau bendrus viešbučio dušus ir pagalvojau, kad jo, kažko tokio ir reikėjo tikėtis.

Paskui pagalvojau, kad apsikrėsti kažkuo Paryžiuje turi tam tikro senosios bohemos žavesio. Niežais ir gera nuotaika.

Miglė Anušauskaitė

[1] Parodos kuratorė – Gintautė Žemaitytė, architektai – Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, kuratorės asistentas – Paulius Jevsejevas, grafikos dizainerės – Aušra Lisauskienė, Kamilė Lisauskaitė, tekstai – Dmitrij Gluščevskij, Paulius Jevsejevas, Gintautė Žemaitytė, Austėja Ožerkauskienė, koordinatorė – Milda Valančiauskienė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s