Kaip aš maketavau stendus

Kai ką nors kritikuoji nežinodamas, šiaip sau, maždaug „Nepatiko“, žmonės kartais sako: „Na, tai padaryk geriau“. Galima svarstyti, kiek toks prieštaravimas pagrįstas, bet dėl įgimto optimizmo man jis paprastai nekelia daug problemų.  Aišku, kad padaryčiau geriau! Būtų nuostabu, nuo lubų byrėtų spalvingas konfeti, dalyko (koks tai bebūtų dalykas) turinys keistų gyvenimus, viską lydėtų maloni, idealiai tinkanti muzika ir t.t. Dar nežinau, kaip, bet rezultatas būtų labai geras – jei tik daryčiau, žinoma, o nedarysiu.

Prisimenu, sykį vaikystėje su begaliniu entuziazmu puoliau prie popieriaus, kad įgyvendinčiau nuostabią, bet kažkokią nelabai aiškią „žiemos šventės“ idėją. Po poros valandų jau sėdėjau ant lovos verkdama, apsupta nevykusių karpinių, kurie buvo per maži, plyšo, linko, byrėjo ir visaip kaip stengėsi man sutrukdyti įvykdyti tą nepaprastą neapibrėžtą mintį.

Šis prisiminimas man iškyla vis iš naujo, kai ruošiuosi daryti ką nors, ko iki tol nemėginau. Ir sėdėjimas ant lovos tarp tų popierinių šiukšlių yra mano asmeninė „suskilusios geldos“ versija, kurią neprošal turėti omeny, bet neleisti jai užgožti to optimizmo, kuris verčia apskritai ko nors imtis.

Nepavykusią „Žiemos šventę“ (?) vėl prisiminiau, kai ėmiausi rengti stendus parodai „(Ne)provincija. Žydų kultūra ir visuomeninis gyvenimas tarpukario Lietuvoje“. Paroda yra dalis Vilniaus žydų viešosios bibliotekos projekto „Žydų kultūros ir istorijos horizontai Lietuvos regionuose“, kurį sudarys paskaitos apie žydų kultūrą, žydų muzika ir paroda. Dėl parodos buvo kreiptasi į mus, t.y. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centrą. Lara sugalvojo parodos koncepciją ir kartu su Kristina atrinko medžiagą (nes pas mus juk yra visokių dokumentų, knygų, plakatų ir kitų daiktų, į kuriuos pažvelgus matyti, kad žydų kultūrinis gyvenimas buvo kuo gyvybingiausias).

Kodėl „(Ne) provincija“?

  • Pačia paroda siekėme paneigti stereotipą, kad jei žydų kultūriniame gyvenime iki II pasaulinio karo kas nors ir vyko, tai nebent Vilniuje – štai ir netiesa, vyko visko daug ir įdomiai Kaune, Šiauliuose, Vilkaviškyje etc.
  • O visas projektas siekia paneigti stereotipą, kad jei dabar kas nors įdomaus vyksta, tai nebent Vilniuje – paroda su ją lydinčiais renginiais važinės po Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Alytų, Marijampolę, Kėdainius, Joniškį ir Žagarę.

Tai štai, Lara su Kristina atrinko medžiagą, Kristina rūpinosi parodos koordinavimu ir plakatu, o aš – buvo nsupręsta – stendus sumaketuosiu. Tai bent gerai sumaketuosiu – galvojau, – jei tik kompiuteris paveš. Ir jei GIMP‘as. Ir jei susigaudysiu techniniuose dalykuose. Ir mokėsiu medžiagą išdėlioti adekvačiai formatui (1×2 metrų), nes niekada iki šiol nemaketavau didelių dalykų. Nelabai ir šiaip ką maketavau, jei atvirai. Bet viskas bus gerai, ar ne?

Plakatas_eskizas_001

Jei kas manęs iki tol būtų paklausę: „Kaip manai, ar žydai ir lietuviai gyvendavo visiškai atskirai ir neturėjo jokių kultūrinių kontaktų?“, tikriausiai būčiau atsakiusi, kad ne – žinoma, turėjo, privalėjo turėti – gal net prisiminčiau kokį pavyzdį. Bet tik žiūrėdama stendams atrinktus objektus pamačiau to kontakto mastą. Į jidiš kalbą verstos lietuvių ir latvių dainos (buvo juokinga atrasti dainą „Plaukė žąsinėlis“, lopšinę ir nemažai užstalės dainų) ir atvirkščiai – lietuviškai išleista knyga su žydų rašytojų apysakomis. Knygos įvade leidėjai rašo:

„Laikydami kultūrinį bendradarbiavimą vienu svarbiausių veiksnių įvairių tautų tarpusavio sugyvenimui bei susipratimui ugdyti, „Apžvalgos“ leidėjai nutarė pradėti leisti žydų autorių vertimus į lietuvių kalbą ir lietuvių autorių vertimus į žydų kalbą. (…) Deja, lietuviškas skaitytojas iki šiol teturėjo iš žydų literatūros tik keletą verstų apysakų, kas toli gražu negalėjo suteikti lietuviui pakankamo supratimo apie žydų literatūrą. O be to sunku iš viso suprasti žydą, jo gyvenimą, mintis ir svajones. Tai ir paragino leidėjus pradėti varyti šią naują vagą.“

15

Žydai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę ir netgi išleido almanachą „Skydas“, kuriame aprašytos aktualijos, pagerbti kovotojai ir paminėti sužeistieji. Lietuvos žydų mokytojų žurnale „Bemišolei hachinuch“ (Švietimo takais) diskutuota tokiomis temomis kaip „Lytinis auklėjimas“, „Vaikų tarsenos taisymas“, vadovėlių vertimo problemos, „Vaikų baimė viešai pasirodyti“, „Nesąmoningos tėvų klaidos“ ir t.t. Bet įspūdingiausias dalykas – bent jau man – buvo lietuviškų-žydiškų pasikalbėjimų žodynėliai.

Pasikalbėjimų žodynėliai, man regis, apskritai galėtų būti vienas įdomiausių tyrimo objektų. Iš jų galima suprasti, kas kokioje vietoje kokiu laiku aktualu (arba ką sudarytojai laiko aktualiais dalykais), kokiais daiktais žmonės naudojasi, ką valgo – ir ką tikisi valgysiant turistus.

Pavyzdžiui, šiame žodynėlyje manoma, kad tarp viešbučio lankytojų turėtų būti kramtomo tabako mėgėjų, nes mokoma paprašyti spjaudyklės. O skyrelyje „valgykla“ galima sužinoti, kaip paprašyti puodelio kavos su pienu, pasakyti, kad arbata per stipri, užsisakyti iškepti du minkštus kiaušinius, paprašyti juodos duonos su sviestu. Juodos duonos su sviestu! Kaip norėčiau, kad dabar kavinėse vietoj (arba šalia) visokių tartalečių ir fokačių gulėtų ir pora riekelių juodos duonos su sviestu. Bet čia jau nukrypstu nuo temos.

Labai iškalbingas skyrelis apie orą. Pasikalbėjimams siūlomos kelios frazės: „Koks oras?“, „Prastas“, „Biaurus oras“, „Praeiti naktis buvo šalta ir drėgna“. Frazė apie gerą orą apskritai nepateikiama – savaime suprantama, juk žodynėlis pritaikytas gyvenantiems Lietuvoje.

zodyn

Keistą jausmą sukelia optimizmas, pasitikėjimas ateitimi, atsispindintis kai kuriuose leidiniuose – ir nuostabu, ir liūdna jį matyti. Štai „Pirmosios žydų menininkų kūrinių parodos“ (Kaunas, 1929 m.) katalogo prakalba: „Lietuvos žydų inteligencija, norėdama parodyti plačiajai visuomenei, ką jauni menininkai giliu rimtumu ir meile, noriai, bet tyliai dirbdami, yra sukūrę, ruošia šią parodą. (…) Ir norėtume tikėti, kad mūsų dvasios pakilimas ruošiant šią parodą ras karštą atbalsį plačios visuomenės širdyse ir pažadins gyvą susidomėjimą ir meilę ir tuo pačiu padės augti naujoms savotiškoms tiek daug žadančioms jėgoms. Tokiu būdu ši pirmoji paroda bus ištisos parodų eilės pradžia.“

Almanache „Naie Bleiter“ (Nauji lapai) taip pat pateikiami žydų menininkų kūriniai. Krito į akis Černės Percikovičiūtės paveikslas – mat jos kitą darbą buvau mačiusi parodoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ ir net bandžiau sau nusipiešti į užrašų knygelę. Tai buvo įspūdingasis jos kūrinys „Draugė Judita“, kuris paprastai pasirodo visur šalia Černės Percikovičiūtės pavardės. Almanache rodomas kitas jos darbas – „Mergina sode“, kuris man irgi savotiškai atliepia kitus minėtoje parodoje matytus menininkių portretus ir autoportretus, ypač dėl žvilgsnio: tiesaus, rimto, tiriančio.

cerne
Černės Percikovičiūtės darbai: kairėje “Mergina sode“ iš almanacho “Nauji lapai“, dešinėje – “Draugė Judita“

Visai kitoks Šolemo Zalmanavičiaus piešinių stilius – tiksliau, ne piešinių, o scenografijos eskizų, kuriuos jis pats nupiešė savo pjesei „Ger Cedek“ (Prozelitas teisuolis, Kaunas, 1934). Žmonių figūros, pastatai, jų elementai, žvakidės, arkliai grūdasi vieni ant kitų, įgyja veidus ir vėl juos praranda, ant viršaus tarsi užglazūruota baltų potėpių. Atidžiai žiūrint į vieną darbą gali eiti per tuos plėmus gilyn ir gilyn, išsikraipiusioje perspektyvoje atrasti gelmę. Bet kai įdedi kelis lapus kaip iliustracijas, jos taip ir atrodo – kaip keturkampiai plėmai. Nors ir nelabai maloniai dėl to jaučiuosi, jas truputį apkarpau – iškerpu lubas arba grindis, kad baltame fone geriau atsiskleistų figūros.

9

Na, ir šiaip viską karpau, judinu ir sukioju. Kaip ir buvo galima tikėtis, maketavimas užima daugiau laiko negu maniau, dar ir su mano lėtu kompiuteriu bei failais, kurių nemoku sumažinti. Ilgainiui daug ko išmokstu, su pakeiksnojimais ir arbatos pertraukėlėmis, kol atsigaus pakibęs kompiuteris. Kiekvienam stendui esu susidariusi planą, bet kai pradedu dėlioti, staiga pasimato, kad kažkas negerai. Štai šio leidinio šitas kampas negražiai atrodo šalia ano leidinio ano kampo. Kodėl? Neįsivaizduoju. Kaip pataisyti? Tikriausiai reikia perstumti kažkur, bet kur – nežinia. Tai stumdau ir laukiu, kol susitvarkys – ir galų gale tie kampai nustoja atrodyti taip blogai. Bet – keista – savo anuometiniu blogumu tarsi užkrečia visą stendo maketą. Jaučiu, kad kažkas dar gali būti negerai, bet kas?

Nerimo nusikratau tada, kai pradedu dėlioti ornamentus. Visus ornamentus, rėmelius ir mažus vaizdinius elementus atrinkau iš tų pačių leidinių. Nuskanavau, išvaliau, o tada stumdžiau ir sukiojau, suformuodama paprastus, bet (bent jau man) patrauklius derinius šalia knygų, plakatų, žurnalų ir kitų vaizdų. Keista, kad tarpukario ornamentai – net jei tai tėra „bangelė“ iš kelių linijų – dera prie tarpukario leidinių. Dera ir viskas, o gal aš tiesiog tuo save įtikinau, kad žaisdama su linijų dėlionėmis nustočiau galvoti, kas čia dar gali būti negerai visame makete.

politinis

Kokią savaitę kasdien sėdėjusi iki 1 nakties prie tų maketų, galiausiai išsiunčiau stendus gamybai, savaitgaliui išvykau į Berlyną ir visiškai užsimiršau. Taip užsimiršau, kad beveik apie nieką negalvojau – skaičiau komiksus, susitikau su draugais, vaikščiojau geltonoje rudens šviesoje, valgydama ne ką mažiau geltonas bulvytes. Vieną dieną laukiau eilėje parduotuvėje LIDL, o prieš mane stovintis žmogus atsisuko paklausti, ar aš tik tiek prekių teturiu (glėbyje laikiau viską, ko reikia sumuštiniams). Atsakiau, kad tik tiek. „Tai gal stokit eilėj prieš mane, aš va kiek visko perku,“ – pasiūlė žmogus ir parodė prekių vežimėlį, kuriame esančios prekės galėtų kokią savaitę išmaitinti nedidelį kaimą. „Ai nieko,“ – atsakiau, – „aš turiu laiko“. Ir tik garsiai ištarusi supratau – juk tikrai turiu laiko! Ir stovėjau išsišiepusi, pilnomis rankomis sumuštinio ingredientų.

Bet savaitgalis baigėsi, aš grįžau į darbą, drebėdama iš baimės atsidariau dar kartą pažiūrėti stendų maketus ir labai nustebau – jie buvo visai gražūs! Bent jau gerokai gražesni negu prieš man išvažiuojant, nors niekas jų kaip ir nepataisė. Ir vaizdai traukia akį, ir informacija visai dera, o ką jau kalbėti apie ornamentus. Tiesa, maketuodama kažkodėl įsivaizdavau, kad jie stovės ne visai ant žemės (o stovi jie visai ant žemės) ir pridėjau daug smulkios informacijos į apačią. Na, bet nieko – kas norės, tas atsitūps, o atsitūpti juk lengviau negu paūgėti iki 2m.

„Čia aš dariau, pirmas mano maketas gyvenime, kaip jums atrodo?“ – klausiau žmonių, kai stendai stovėjo bibliotekoje. O jei tie žmonės rasdavo ką pakritikuoti, staiga užmiršdavau, kaip smarkiai abejojau dėl kiekvienos smulkmenos ir slapta įsižeidusi galvodavau: „Labai gudrūs visi kritikuoti, o va imk ir padaryk geriau“.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

 

Miglė Anušauskaitė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s