Interviu su Dovydu Fišmanu

Judaikos tyrimų centre lankėsi garsus žydų istorijos profesorius Dovydas Fišmanas (David Fishman) iš Niujorko, kuris vasario mėnesį Nacionalinėje bibliotekoje pristatys savo neseniai išleistą knygą: „The Book Smugglers: Partisans, Poets, and the Race to Save Jewish Treasure from the Nazis“. Kalbėjomės apie Vilnių, žydų istoriją ir mūsų centrą.

20170720_161143

  1. Koks jūsų ryšys su Vilniumi?

Neturiu čia giminių, tačiau manu, kad kiekvienas tyrinėjantis Rytų Europos žydų istoriją turi tą ryšį su Vilniumi. Aš tai supratau dar būdamas studentu. Studijuojant skirtingus aspektus žydų istorijoje tiek daug dalykų vedė link Vilniaus. Mano tėvas, Džošua Fišmanas (Joshua Fishman), buvo tampriai susijęs su YIVO institutu Amerikoje [red. Žydų mokslinis institutas YIVO buvo įkurtas 1925 metais Vilniuje, II Pasaulinio karo metais tapo aktyvus Niujorke], jis buvo ir YIVO direktoriaus Makso Vainraicho mokinys. Todėl, kai buvau mažas, nuolat girdėjau ne tik apie patį M. Vainraichą, bet ir apie YIVO ir apie YIVO buvusį Vilniuje.

  1. Ar prisimenate kokią nors istoriją apie Vilnių, kurią jums pasakojo tėtis?

Ne, girdėjau tik apie patį YIVO institutą.

  1. Gal galite pasidalinti savo įspūdžiais apie mūsų Judaikos tyrimų centrą?

Aš – sužavėtas! Fantastika, gera darbui reikalinga įranga, gražu, šviesu. Kai pirmą kartą čia lankiausi, 1989 metais, judaikos tyrinėtojai buvo įsikūrę sename pastate, turėjo du mažus tamsius kambarėlius. Dabar būti šiame šviesiame, erdviame biure – tai įkvepia.

  1. Gal turite tam tikrų pastebėjimų ar patarimų mums?

Tikrai ne, jūs darote nuostabius darbus. Tikiuosi, kad jūs greitai turėsite daug skaitytojų, to jums ir linkiu.

  1. Jūs parašėte knygą, kurią mūsų centre pristatysite vasario mėnesį. Gal galite apie ją trumpai papasakoti?

Knyga labai susijusi su jūsų kolekcija. Knyga sudaryta iš istorijų ir dokumentinės medžiagos. Tai istorija apie Vilniuje išblaškytas žydų knygas: kaip jas gelbėjo Avromas Suckeveris ir Šmerelis Kačerginskis, kaip jos atsidūrė YIVO institute. Šią knygą parašiau ne kaip akademinę, mokslinę, o kaip istorinę, jos naratyvas  tiks visiems kas mėgsta knygas ir kultūrą. Aišku, tai žydų istorija, bet ji yra universali, kadangi fokusuojasi į žmones, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo kultūrinį paveldą. Tai labai įkvepia.

  1. Kodėl Jūsų nuomone lietuviai turi žinoti žydų istoriją? Pavyzdžiui, aš manau, kad žydų ir lietuvių istorija integrali, jei neišmanai vienos srities, negali teigti, kad žinai Lietuvos istoriją. O koks Jūsų požiūris?

Jūs pati puikiai atsakėte. Aš galiu tik pridėti. Manau tai svarbu visoms pasaulio šalims vertinant įvairovę, kad nebūtume užsisklendę ir domėtumėmės tik pačiu savimi ar tik savo šeima, ar etnine grupe, ypač, kai visame pasaulyje yra tiek daug skirtingų grupių. Aš esu žydas ir man tai svarbu, bet, pavyzdžiui, lietuviai studijuoja lenkų ir rusų istoriją, kultūrą, kodėl neturėtų žydų? Tai padeda žmonėms geriau suprasti vienas kitą, nepriimti jų kaip „kitų“ ar svetimų. Prieš savaitę buvau Kijeve ir skaičiau ukrainiečiams paskaitą, kalbėjau apie tai, kaip jiems svarbu žinoti žydų, lenkų, rusų paveldą Ukrainoje. Tai padeda siekti taikos ir meilės pasaulyje. Atsiprašau, kad kalbu kaip romantikas, bet toks jau aš esu.