Kaip aš bandžiau suprasti knygą

“Kaip tau darbas?” – kartais klausia manęs žmonės. “Gerai, šiaip super įdomu,” – sakau ir iš akių matau, kad netiki. Ką ten darai, sako. Knygas aprašinėju. “Rimtai?” – Klausia žmonės. – “Supranti ten viską?”. Tada aš kažką numykiu nutaisiusi protingo, bet kuklaus žmogaus balsą (o greičiausiai – tiesiog numykiu), nes kaip čia pasakius. Lyg ir mažai suprantu, bet tas ir faina, galiu aiškintis nuo pat pradžių lyg spręsčiau nusikaltimą. Medžiaga įdomi, apie ją informacijos kalnai – prieš mane veriasi baisiai didelis ir tamsus hebrajiškų rašytinių šaltinių miškas, o aš tik su telefonu galiu pasišviesti.

Viskas skamba labai poetiškai, o praktiškai atrodo labai neefektyviai ir nerangiai. Besibaigiant pirmajai darbo savaitei, per kurią sudarinėjau knygų sąrašą skaityklai, Kristina pasiūlė pamokyti mane, kaip daryti įrašus apie knygas duombazėje. Rūta po ranka kaip tik turėjo vieną neaprašytą hebrajišką knygelę ir davė ją man pasipraktikuoti. Beveik visos hebrajiškos būna religinės paskirties, sakė, bet dėl šitos nežino, pati dar nežiūrėjo.

Kristina parodė, kur ką įvesti (baisiai painu, bandžiau užsirašinėti kažką, bet neką tespėjau), UDK numerį įvedžiau kaip religinės literatūros, nes, kaip suprantu, defaultas. Liko langeliai su knygos pavadinimu, pavadinimo vertimu ir žanru. Tai pasiėmiau tą knygelę ir kaip tikras detektyvas ėmiausi ją tyrinėti. Kaip kiekvienas rimtas tyrėjas pirmiausia google translate verčiuosi pavadinimą – דין וחשבון – verčia kaip “ataskaita”, “atskaitomumas”. Su Kristina paieškom duombazėje – yra keletas knygų panašiais pavadinimais, bet tai ir yra ataskaitos (mergaičių mokyklos ataskaita ir pan).

CAM011371

Bet juk negali būti ataskaita, jei religinė literatūra. Rūta pasiūlo versiją, kad gal susiję su Paskutiniuoju teismu, nes דין reiškia ir “teismą”. Be to, surašyta vientisu tekstu, kas retai būna ataskaitoje – aš įsivaizduoju, kad ataskaita, net 1901 metų, turėtų būti kaip excelio dokumentas. Pamiršau paminėti, knyga leista 1901 metais Vilniuje.  Tekstas vientisas, rašomas kaip pasakojimas, su išdidintais tikriniais vardais. Tačiau skaidomas ir gabalais, numeruojama: 1, 2… Tada vėl – 1, 2 teksto gabalas (aišku, ne arabiškais skaičiais, o א ב ).

Pradžioje yra “įvadas”, bet įvado kažkodėl neskaitau, o puolu į knygos vidurį. Nes dabartinių knygų įvadai dažniausiai būna drungni pasamprotavimai apie tai, kaip “šiais laikais mes gyvename apsupti informacijos. Informaciją mes matome vos pabudę, eidami į darbą ir t.t.”. Gal anuomet irgi taip buvo su įvadais, ką aš žinau.

Į knygos vidurį puolu turėdama omenyje, kad čia greičiausiai religinė literatūra, todėl pirmą sakinį po kažkuriuo iš א bandau iškart atitinkamai interpretuoti. Verčiuosi: “Man skaudu, kai matau, kaip…”. Kito žodžio nežinau, o goggle translate duoda keletą variantų: gal “lapės”, o gal “teisininkai”. Pasijuokiu sau tyliai – aišku, kad ne teisininkai, jei religinė lietartūra. Apsistoju ties lapėmis.

Googlinu vertimą, išmeta ištraukas iš psalmių. Gerai! Tikslios formuluotės neduoda, bet psalmėse tikrai yra paminėtas skausmas ir lapės (tiesa, ne vienas greta kito). Imu šiaip skaityti apie tehilim (psalmes). Anų esama pagerinti sveikatai, profesinei sėkmei, susirasti partnerį ir netgi atkeršyti priešui. Truputį paskaičiau pastarųjų, bet paskui pagailo priešų.

Tai čia viskas būtų gerai, bet tehilim tekstas surašytas panašiai kaip eilėraštis ir dar dažnai įbalsintas. Viso to nėra mano knygoje. Kaip ir netinka.

Nieko, geriau pagooglinsiu autorių: אחרון בן נחמן לעוויט, Aharon ben Nachman Levit. Ieškau visais būdais ir kombinacijomis, bet šis Levitas pasirodo labai paslaptingas: kažkieno kolekcijoje yra jo laiškas, o daugiau nelabai kas. Jei ieškau tik “Levit 1901 Vilna”, nieko neranda. Jei tik “Levit” – randa, aišku, šimtus variantų.

Jau nebeatsimenu, kaip, bet vaikščiodama per nuorodas ir nuorodų nuorodas, išsiaiškinu, kad šitas mano Levitas yra iš Kišiniovo. Skaitau apie Kišiniovo žydų bendruomenę, randu kažkokius sąrašus, kurie man nieko nesako (Levitų ten dešimtys). Sužinau apie žydų pogromą Kišiniove 1903 metais, pajaučiu kažkokią kaltę prieš autorių – štai jis rašo ir nežino, kad po poros metų jo mieste bus pogromas, o aš žinau ir man baisiai nesmagu dėl to. Kaip ir negaliu jo perspėti, nes jis ne dabar, o praeityje, bet truputį ir dabar, nes štai laikau rankose jo knygą ir net nesuprantu, ar čia religinė literatūra, ar ne.

Nusprendžiu paklausti Rūtos, gal yra kokių efektyvesnių būdų ieškoti žydų autorių. “Jau pavyko išsiaiškinti, kad jis buvo iš Kišiniovo,” – giriuosi kaip didžiausiu pasiekimu. Rūta atverčia galinį knygos puslapį, kur rusiškai parašyta “Avraham Levit, Kišinev”, sako, “Aha, tikrai”. Pasijaučiu kaip jauno žmogaus karikatūra, kur gali sėdėti internete valandą, o nemoka knygos atsiversti.

Knygoje randu daugiau tikrinių vardų, googlinuosi juos, kol, ieškodama informacijos apie “rabi Avrahamą”, kurių buvo šimtai, suprantu: na, sužinosiu, ką jis mini savo knygoje, na ir ką tai man pasakys?

Verčiuosi atsitiktinius gabalus iš knygos. Randu tokius sakinius, kaip “(tas ir tas) nepaklausė mano patarimo”, “Aš jam sakiau, kad atneštų, ką parašęs” ir t.t. Randu skyrelį “Klausimai ir atsakymai”, kur, panašu, publikuojami žmonių laiškai ir autoriaus atsakymai į juos. Visa knyga pamažu ima šviestis naujais atspalviais. Ten, kur įsivaizdavau esant žodį “didis” ar pan, kalbant apie Dievą, dabar imu matyti žodį “gerbiamas”, kalbant apie konkretų žmogų. O tos lapės gal ir iš tiesų buvo teisininkai.

Knygos viršelyje prie autoriaus vardo yra prierašas “בעהמ“ס “על ההציונית“. Rūta parodo, kur ieškoti santrumpų iššifravimo (www.kizur.co.il). Nes yra toks dalykas, kad jei žodio viduryje pamatai tokias tarsi kabutes, pavyzdžiui,  בעהמ“ס, tai greičiausiai yra žodžio arba frazės santrumpa. Šita santrumpa reiškia maždaug “kuris parašė”, o toliau eina kitos to autoriaus parašytos knygos pavadinimas – “Apie sionizmą”.

Valio! Ieškau informacijos apie kitą šio autoriaus knygą, “Apie sionizmą”.

Nieko nerandu. Tikrai labai paslaptingas.

Paskutinė mano versija tokia: šis Aharon ben Nachman Levit parašė knygą apie sionizmą, gavo visokios kritikos, klausimų ir laiškų, o atsakydamas į juos išleido kitą knygą – tą, kurią laikau rankose. TIKRIAUSIAI – pridedu mintyse, prisimindama, kaip bandžiau tai perskaityti kaip religinę literatūrą ir vietomis netgi tiko. Susimąstau apie žanro apibrėžimą, istorinius ir archeologinius tyrimus. Kiek teisingai galim rekonstruoti praeitį iš fragmentų? Pavyzdžiui, laidos “Ancient Aliens” dalyviams istoriniai artefaktai kuo aiškiausiai ir nuosekliausiai byloja, kad senąsias civilizacijas sukūrė ateiviai. Aš, aišku, taip nemanau, tik kad imant fragmentus ir juos interpretuojant dar ne to galima “įrodyti”.

Einu į UDK laukelį ir iš “religinės literatūros” pakeičiu į “epistoliariką”, bet nepasitikiu savimi, o Rūta, su kuria tariuosi, nusprendžia paieškoti paslaptingojo autoriaus. Po kelių valandų jau turi daugiau informacijos – pasirodo, jis tą knygą rašė slapyvardžiu, o paskui iš Kišiniovo emigravo į JAV, kur toliau rašė, bet jau tikruoju vardu. Labai apsidžiaugiu, kad jis nežuvo per tą pogromą, apie kurį neturėjau galimybės jo perspėti. Daugmaž nusiraminu ir dėl autoriaus, ir dėl tos knygos.

Kitą dieną grįžta Lara. Prisėlinu prie jos su ta paslaptingąja knyga. Lara meta vieną žvilgsnį į knygą ir sako:  “Čia leidyklos ataskaita, paieškokit kitų įrašų apie ataskaitas ir nukopijuokit UDK iš ten.” Dar kartą pakeičiu UDK, jaučiuosi, lyg būčiau pirmąsyk atvažiavus į kaimą ir vietiniam gyventojui būčiau nunešusi parodyti, pavyzdžiui, varlę: “Žiūrėkite, kokį neįprastą gyvūną man pavyko surasti!”

Na bet o ką, – argi nenuostabus gyvūnas varlė? Man atrodo, labai nuostabus, o kai jos nepažįsti, tai ana išvis gali virsti drakonu ar mandragora ar kuo tik nori. Dėl to, kaip nenustoju primygtinai tvirtinti, ir įdomu baisiai, o sekasi kaip ir turi sektis tokiam žmogui kaip aš tokiam tamsiam miške, pilnam varlių ir mandragorų, ir kitų neblogų dalykų.

Miglė Anušauskaitė

Reklama